VIENAS DAILININKAS – VIENAS KŪRINYS
Tyzenhauzai ir Riomeriai. Šių šeimų įtaka XIX a.
Lietuvos dailei
Marijona Mieliauskienė
Parodos kuratorė
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais dvaruose koncentravosi ne tik politinis, ekonominis, bet ir kultūrinis gyvenimas. Per šimtmečius didikų rezidencijose buvo sukaupti didžiuliai meno lobiai. Ne išimtis ir Rokiškio dvaras. Jo šeimininkai grafai Tyzenhauzai rūmuose turėjo geriausių
Vakarų Europos meistrų darbų. Yra žinoma, kad Rokiškio dvare buvo Ticiano, Tjepolo, Negretti, Karavadžijo, Rubenso, Breigelio, Van Ostadės, Hamiltono ir kt. darbai. Tačiau pasauliniai karai ir pokaris neleido išsaugoti šių vertybių. Tai, kas išliko, saugoma Rokiškio krašto muziejuje, kuris pirmasis iš Lietuvos muziejų įsikūrė dvare. Ekspozicijoje ir saugyklose – grafų Tyzenhauzų atvaizdai (bareljefai, biustai), kurių autoriai prancūzai skulptoriai, Rapolo Slizienio (1801–1881)
sukurti biustai, antikinių skulptūrų kopijos. Tapybos darbų kolekcijoje – Andrea del Sarto (1486–1530), Ignaco Diuvevje (1765–1832), Rafaelio mokyklos dailininkų darbai. Tarp jų ir Lietuvos tapytojų Valentino Vankavičiaus (1800–1842), Prano Smuglevičiaus (1745–1807), Riomerių dinastijos dailininkų, Zigmo Petravičiaus (1862–1955) ir nežinomų autorių kūriniai. Grafikos darbų kolekcijoje galima išskirti prancūzo Fransua Bušė (1703–1770) piešinius, nemažai XVIII–XIX a. graviūrų ir litografijų.
Rokiškyje gyvenę grafai Tyzenhauzai ir kitos didikų šeimos ne tik domėjosi menu, kaupė jo kolekcijas, bet ir patys užsiėmė kūryba. Iš Tyzenhauzų giminės aktyviausiai kaip dailininkai
reiškėsi Konstantinas Tyzenhauzas ir jo dukra Marija. Tyzenhauzai ir Riomeriai. Šių šeimų įtaka XIX a. Lietuvos dailei Marijona Mieliauskienė Parodos kuratorė K. Tyzenhauzas (1786–1853) – ornitologas, dailininkas, iliustruotojas – pradinį ir vidurinį išsilavinimą įgijo Varšuvoje. Čia jis mokėsi tapybos pas žymius to meto menininkus – Norbliną ir Orlovskį. Vėliau Vilniaus universitete mokėsi tapybos pas įžymųjį Joną Rustemą. 1812 m. kare kaip lenkų dalinių karininkas dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją. Po karo kurį laiką slapstėsi užsienyje. Po amnestijos grįžęs į gimtuosius kraštus,
grafas dirbo gamtos mokslų srityje, tyrinėjo Vidurio Europos paukščius. Prieš mirtį Konstantinas pavedė sūnui Reinoldui išleisti jo neužbaigtą ir paties iliustruotą mokslinį darbą apie paukščių kiaušinius. Sūnus įvykdė tėvo pavedimą: 1862 m. Varšuvoje buvo išleistas K. Tyzenhauzo
atlasas „Lenkijos paukščių ovologija“, kuris, mokslininkų nuomone, ir dabar neprarado aktualumo. Jis pats iliustruodavo savo mokslinius darbus piešiniais. K. Tyzenhauzas sukaupė meno kolekciją,
kurioje 1840 m. buvo per 60 kūrinių. Jis yra autorius kelių šimtų paveikslų ir piešinių: tai peizažai, draugų portretai, paukščių atvaizdai. Dauguma jų iš Rokiškio dvaro pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų Kaune. Ten saugomas ir piešinys „Rokiškio gotika“ (1813 m.). Jame įamžinta vadinamoji „Krošinskių pilaitė“. Lygindami piešinį ir dabartinį vaizdą, matome daug skirtumų, kurie, matyt, natūraliai atsirado per 200 metų. Rokiškio krašto muziejuje saugomas jo vienintelis
piešinys „Kolibriai“.
Tėvo talentą paveldėjo ir iš jo pramoko piešti K. Tyzenhauzo dukra Marija Tyzenhauzaitė (1823–1890). Vaikystėje Marija piešė portretus iš natūros (dažnai savo pusseserių), kopijavo paveikslus Pastovių dvaro galerijoje. 1842 m. M. Tyzenhauzaitė ištekėjo už istoriko ir literato Aleksandro Pšezdzieckio. 1845–1849 m. ji keliavo po Italiją, privačiai mokėsi pas Romos ir Neapolio dailininkus, kopijavo didžiųjų meistrų darbus. 1844 m. Paryžiuje išleido brošiūrą „Deux Tableau Du Dominichin“, į kurią įdėjo pagal savo pačios piešinį atliktą iliustraciją „Šv. Jeronimo Komunija“. Jos iniciatyva 1888 m. Romos popiežiui Leonui XIII buvo padovanotas unikalus ir labai meniškas
albumas „Terra Mariana 1186–1888“, kuris yra saugomas Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje. Pagrindinė šio leidinio sumanytoja ir fundatorė – Rokiškio dvaro savininkė grafienė M. Tyzenhauzaitė–Pšezdzieckienė. Ji sukūrė idealizuotų artimųjų portretų, karalių, mokslininkų ir šventųjų atvaizdų, tapė peizažus, įamžino Lietuvos architektūros paminklų. Grafienė mėgo tapyti akvarele dvarų sodybas, bažnyčių bei vienuolynų vaizdus ir jų architektūrą. Kartu su Gabriele
Puzynina (pussesere) nupiešė daug portretų Gabrielės knygai „W Wilnie i w dworach litewskich“. Lietuvos dailės muziejuje saugomas jos tapybos darbas „Tyzenhauzų šeimos portretas“, kuriame pavaizduota pati Marija, brolis Reinoldas ir jos abu sūnūs. Aiškėja labai įdomus dalykas: gali būti, kad Rokiškio krašto muziejuje yra saugomas dailininkės paveikslas, kuris buvo laikomas nežinomo autoriaus darbu. Tai yra Domenicho Zampieri paveikslo „Sibilla Cumana“ kopija, kurią atliko
M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė. Dailininkės tapybos darbai, manoma, pražuvo Lenkijoje Antrojo pasaulinio karo metais.
Dailei gabumų turėjo ir Marijos sesuo Helena (1825–1865). Ji akvarele iš natūros nuliejo daugybę augalų atvaizdų. Išliko tik didžiulis albumas su grybų atvaizdais. Jis saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje Vilniuje.
Paskutinieji Rokiškio dvaro savininkai grafai Pšezdzieckiai taip pat buvo neabejingi kūrybai. Muziejuje saugoma jų šeimos narių piešiniai ir akvarelės.
Kita garsi didikų giminė, išauginusi gausų būrį menininkų, – Riomeriai – Lietuvoje žinomi nuo XVII a. Rokiškio krašte jie valdė Antanašės, Kriaunų, Bagdoniškio dvarus. Mykolo Juozapo Riomerio (1778–1853) šeimoje augo penki vaikai, iš kurių net keturi turėjo gabumų dailei. Jo sūnų Edvardą Joną galima vadinti Riomerių dailininkų dinastijos pradininku.
Edvardas Jonas Riomeris – tapytojas, iliustruotojas – gimė Vilniuje 1806 m. Dailės žinių sėmėsi pas Mykolą Podolinskį ir Joną Rustemą. Būdamas keturiolikos metų 1820 m. dalyvavo Vilniaus universitete surengtoje dailės parodoje. 1826 m. areštavus tėvą M. J. Riomerį, gyveno Antanašės ir Kriaunų dvaruose. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime buvo ištremtas į Vologdos guberniją. 1852 m. leista grįžti į Lietuvą ir jis apsistojo Antanašės dvare. Buvo Varšuvos ir Krokuvos dailės skatinimo draugijos, Vilniaus archeologinės komisijos narys. E. J. Riomeris akvarele sukūrė nedidelio formato portretų, peizažų, žanrinių kompozicijų, architektūrinių planų. Nemažą kūrybos dalį sudaro piešiniai ir pagal juos atliktos litografijos. E. J. Riomerio kūrinių yra Lietuvos dailės, Lietuvos
nacionaliniame muziejuose, Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Mirė 1878 m. Antanašės dvare, netoli Rokiškio. Palaidotas Obeliuose. Du jo sūnūs – Alfredas Izidorius ir Edvardas Matas – tapo profesionaliais dailininkais.
Edvardas Matas Riomeris dailės pradmenis gavo iš tėvo E. J. Riomerio ir dailininkų Kanuto Rusecko bei Jono Zenkevičiaus. 1867 m. studijavo Dresdeno dailės akademijoje, nuo 1868 m. pavasario lankė Vilniaus piešimo mokyklą. 1869 – 1874 m. studijavo Miuncheno dailės akademijoje, vėliau keliavo po Europą. Nuo 1877 m. gyveno Lietuvoje: Vilniuje ir tėvo jam paskirtame Antanašės dvare, netoli Obelių. Realistinei jo kūrybai įtakos turėjo Miuncheno dailės mokykla ir Józefo Brandto tapyba. Kūryboje dominuoja žirgų ir gamtos motyvai, peizažai. Tapė portretus, liaudies gyvenimo scenas, istorinio žanro paveikslus, liaudies tipažus. Nacionaliniame
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojamas E. M. Riomerio aliejumi tapytas paveikslas „Poeto Antano Strazdo portretas“, kurį dailininkas nutapė Antanašės dvare ir kurio fone matome Rokiškio panoramą su dvaro rūmais, tvenkiniu ir bravoru.
Menininkas parodose pradėjo dalyvauti nuo 1869 m. Darbai eksponuoti Lvove, Miunchene, Krokuvoje, Varšuvoje, Paryžiuje, Berlyne, Vienoje. Dailininko kūrinių yra Lietuvos dailės, Lietuvos nacionaliniame, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių „Aušros“ muziejuose, Varšuvos ir Krokuvos nacionaliniuose muziejuose, Dailės muziejuje Lodzėje ir kitur.
Alfredas Izidorius Riomeris, vyresnysis Edvardo Mato brolis, dailės dalykų pradėjo mokytis būdamas 12 metų. Piešimo mokėsi privačiai pas dailininką Vincentą Dmachauską, vėliau – Vilniaus Bajorų institute pas Kanutą Rusecką. 1850 m. išvyko į Vologdą pas ištremtą tėvą, kur mokėsi piešimo ir tapybos iš jo. 1852 m. grįžo į Vilnių, kur dailės mokslus tęsė vadinamojoje „Riomerių akademijoje“ vadovaujamas Jono Zenkevičiaus. 1852 m. išvyko į dvejų metų kelionę po Europos meno centrus. Aplankė Dresdeną, Leipcigą, Berlyną, Kelną, Briuselį, Antverpeną, Šveicarijos miestus, turėjo išsinuomavęs tapybos studijas Paryžiuje ir Romoje. 1859 m. grįžo į Lietuvą ir įsikūrė tėvo jam paskirtame Kriaunų dvare, netoli Rokiškio, kur ūkininkavo ir kūrė. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime suimtas, kalintas. 1864–1874 m. praleido užsienyje. 1869–1871 m. Paryžiuje mokėsi pas tapytoją Leoną Bonet ir grafikos pas Antonį Oleszcinskį. Nuo 1871 m. studijavo dailę Miuncheno dailės akademijoje, kur specializavosi tapyti portretus. Jam būdingas realistinis piešinys, subtilus šviesos ir šešėlių žaismas. Labai mėgo tapyti portretus. Nutapė religinių paveikslų Obelių, Kamajų bažnyčioms. Dailininko kūrinių yra Lietuvos dailės, Lietuvos nacionaliniame, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės, Rokiškio krašto muziejuose, taip pat Varšuvos, Krokuvos, Lvovo muziejuose bei galerijose.
Elena Riomerytė (1860–1946) atstovauja kitai Riomerių giminės atšakai – Inflantams. Dailės mokėsi pas giminaitį Edvardą Matą Riomerį. Studijas tęsė Varšuvoje ir Miunchene. 1905 m. Vilniuje atidarė privačią dailės mokyklą, palaikė glaudžius ryšius su savo garsiaisiais giminaičiais dailininkais. Vėliau ten pat įkūrė privačią tapybos mokyklą mergaitėms, kuri veikė iki 1915 m. Dalyvavo beveik visose dailės parodose Vilniuje nuo 1897 iki 1904 m. Jos darbai eksponuoti Varšuvoje, Minske. Buvo aktyvi Vilniaus dailės draugijos narė. Tapė aliejumi ir akvarele. Dažnai lankėsi pas giminaičius Rokiškio apylinkėse ir sukūrė tapybos darbų, skirtų šiam kraštui: „Turgus Obeliuose“, „Šv. Ona“ Obelių bažnyčiai, Mykolo Kazimiero Riomerio (prof. teisininko Mykolo Riomerio tėvo) portretą, kuris saugomas Rokiškio krašto muziejuje. E. Riomerytės darbų yra Lietuvos dailės, Lietuvos nacionaliniame, Varšuvos nacionaliniame, Rokiškio krašto muziejuose.
Visi šie kilmingų Lietuvos bajorų šeimų atstovai buvo ne šiaip sau mėgėjai dailininkai, bet puikų dailės dalykų išsilavinimą įgiję ir kuriantys menininkai. Jie mokėsi pas geriausius to meto Vilniaus tapytojus: Joną Rustemą, Mykolą Podolinskį, Kanutą Rusecką, Vincentą Dmachauską, Joną Zenkevičių. Daugelis iš jų studijavo užsienyje. Marija Tyzenhauzaitė privačiai mokėsi pas Romos ir Neapolio dailininkus. Alfredas Izidorius Riomeris Paryžiuje mokėsi pas tapytoją Leoną Bonet ir grafiką Antonį Oleszcinskį, studijavo dailę Miuncheno dailės akademijoje pas portreto meistrus Alexanderį von Wagnerį, Arthurą von Ranbergą. Edvardas Matas Riomeris studijavo Dresdeno ir Miuncheno dailės akademijose pas žymiausius vokiečių dailės profesorius Karlą Schurigą, Hermaną Anschutzą, Francą Adamą, Otoną Seitzą. Elena Riomerytė privačiai mokėsi Varšuvoje ir Miunchene.
Tyzenhauzų ir Riomerių sukurti paveikslai ir piešiniai yra didžiulis lobynas, reprezentuojantis ne tik XIX a. Lietuvos dvarų kultūrą, bet ir to laikotarpio paprastų žmonių pasaulį.
Naudota literatūra:
Jolanta Širkaitė. Dailininkai Riomeriai. Vilnius, 2006 m.
Józef Ziemczonok. Traktem Stefana Batorego. Postawy na pograniczu
kultur. Warszawa, 2009 m.
