VIENAS DAILININKAS – VIENAS KŪRINYS
Iš Rokiškio krašto kilę menininkai, pasklidę po visą
Lietuvą, ir ne tik
Doc. Arūnas Uogintas
Dailininkas
XX a. Tyzenhauzų ir Riomerių pastangas dailės srityje pratęsė jau ne dvarininkas, o iš laisvųjų valstiečių kilęs Justinas Vienožinskis. XIX a. antroje pusėje jo šeimos pavardė buvo pakeista iš Vienažindžių į Vienožinskius. Būsimojo dailininko dėdėms Antanui (būsimajam kunigui ir poetui) bei Norbertui stojant į Panevėžio gimnaziją, jos direktorius pavardę sulenkino. Justino Vienožinskio krikšto tėvais tapo: Konstancija Riomerienė (Mykolo Kazimiero Riomerio žmona, būsimojo profesoriaus Mykolo Riomerio motina) bei bajoras Vincentas Ruceckis. Gal šis Justino Vienožinskio ryšys su žymiais dailininkais garsėjančia Riomerių šeima galėtų paaiškinti, kodėl valstiečių vaikas pasiryžo paskirti savo gyvenimą dailei?
Galima teigti, kad ir anuomet, prieškaryje, Justino Vienožinskio (1886–1960) gyvenimas buvo kupinas įvairių smulkių ir dramatiškų posūkių, įvykių, turėjusių įtakos jam pačiam, šeimai, o plačiame kontekste – ir Lietuvos kultūrai. Turbūt svarbiausias įvykis – 1920 m. Kaune jo įsteigti Aukštieji piešimo kursai, kurie 1922 m. buvo perorganizuoti į Kauno meno mokyklą. Justino Vienožinskio charakterį taikliai aprašo dailininko biografai: „Pradžioje vienas eina direktoriaus, dėstytojo ir sargo pareigas. <...> Paruošia tos mokyklos įstatymą, gina jį Seime, važinėja užsienin susipažinti su meno mokyklų programomis ir dėstymo metodais. 1922 m., statant mokyklos rūmus, kovojo su policija ir Krašto Apsaugos ministerija dėl sklypo Žaliakalnio forte, mokinių talkininkaujamas krauna plytas į sunkvežimius iš senos sugriautos rusų tvirtovės. 1920–1924 m.
pirmininkauja Čiurlionio Galerijos komisijai, tuo prisidėdamas prie Kauno dailės muziejaus įkūrimo. 1920–1924 m. aktyviai reiškiasi Lietuvių Meno Kūrėjų Draugijos veikloje. Iki 1924 m. eina Meno mokyklos direktoriaus pareigas. Nesutikęs su Švietimo ministerijos vedama politika, iš tų pareigų pasitraukia, pasilikdamas vien dėstytoju.“ (2) Šio menininko tapyba darė didelę įtaką jaunos Lietuvos menininkams, kaip ir aktyvi pilietinė pozicija opiais Lietuvai klausimais. „Įsisukęs į meno
organizavimo sūkurį, Justinas Vienožinskis ilgai nedalyvavo parodose. Įvairūs Lietuvių meno kūrėjų draugijos reikalai, pedagoginis darbas, Meno mokyklos statybos rūpesčiai visiškai atitraukė nuo kūrybos, todėl dailininkas paprastai tapydavo tik vasaromis grįžęs į tėviškę. Jaukūs gimtieji namai, vaizdingos Dačiūnų apylinkės, snaudžiančio sodo pavėsio tyla padėdavo atgauti jėgas, atsikratyti kasdienių rūpesčių. Ramioje tėviškės aplinkoje pamažu skleisdavosi giliausios kūrybos
paskatos, ir tik čia dailininkas pasiėmęs dažus vėl atsistodavo prie molberto [...]. Savo darbuose Vienožinskis nuosekliai plėtojo postimpresionizmą, t. y. sezanizmą, trečiojo dešimtmečio Lietuvos dailėje beveik naują reiškinį, kuris bendrame lietuvių tapybos raidos kontekste buvo labai ženklus.“ (3)
Rašant apie iš Rokiškio krašto kilusius menininkus, simboliška pradėti nuo Justino Vienožinskio. Įdomu, kad čia įsižiebusios jaunų žmonių kūrybinės kibirkštys kai kuriuos jų anksčiau ar vėliau nuvedė į profesoriaus įkurtą Meno mokyklą. Vienas iš jų – Petras Kiaulėnas (1909–1955) – 1928–1934 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, vėliau Romos dailės akademijoje studijavo tapybą, Paryžiaus dekoratyvinės dailės mokykloje ir Paryžiaus universiteto Miestų planavimo institute – architektūrą. Nuo 1952 m. gyveno Niujorke. Kaip rašė lietuvių išeivijos žurnalas „Aidai“, „Lietuvių menininkų tarpe Petras Kiaulėnas – vienintelis, kuris sėkmingai veikia dviejose labai skirtingose meno šakose: tapyboje ir architektūroje. <...> tapyboje jis jau yra užsikariavęs garbingą vietą XX a. Paryžiaus modernistų tarpe.“ (4) Yra išleista monografija, kurią parašė prancūzų meno kritikas Maurice Scherer (Petras Kiaulėnas, Tuebingen, Patria). Anot M. Schererio, „jaunas lietuvis tapytojas P. Kiaulėnas, atvykęs į Paryžių 1939 metais, trumpu laiku sugebėjo pasirodyti pirmos rūšies talentu. „Visconti“ galerijoje organizuotoje parodoje 1944 m. P. Kiaulėnas įrodė, kad jo drobės nė kiek nenukentėjo nuo kaimynystės tokių pasaulinio masto meisterių, kaip Matisse, Derain, Othon Friesz, Modigliani, S. Valadon. Vėliau dar keliose parodose, ypač „Chardin“ galerijoje išstatytais darbais, dailininkas įtikino, kad jis toli gražu nesilaiko kokios nors vienos formulės, užtikrinančios jam pasisekimą, bet leidžiasi į vis naujus ieškojimus, tikrai jausdamas savo pajėgumą ir vadovaudamasis savo temperamento reikalavimais.“ (4)
Antanas Kairys (1903–1988) – tapytojas 1927 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1944 m. dailininkas apsigyveno Vokietijoje, o vėliau išvyko į Braziliją, kur tęsė kūrybinį darbą, ten dalyvavo rengiant pirmąją Brazilijos lietuvių dailės parodą. 1952 m. iš Brazilijos A. Kairys persikėlė gyventi į Niujorką. Galbūt ryškiausios šio menininko kūrybos nuotrupos – meno kūriniai, tapyti prieškario Lietuvos paviljono parodai Niujorke, 2014 m. buvo sugrįžę į Lietuvą, kur Nacionaliniame muziejuje buvo
atidaryta paroda „Lietuvos paviljoną 1939 m. prisiminant“. Lankytojai turėjo galimybę pamatyti ir du išeivijos dailininko tapytus istorinius Lietuvos žemėlapius.
Prie lietuvių išeivijos dailininkų, kilusių iš Rokiškio, paminėčiau Albertą Veščiūną (1921–1976), kuris nuo 1940 m. studijavo architektūrą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vėliau – Štutgarto aukštojoje technikos mokykloje. 1949–1953 m. Albertas Veščiūnas studijavo Niujorke
grafiką pas profesorių Will Barnet. 1956 m. vienas menininko piešinys buvo išstatytas Museum of Modern Art – Recent Drawings USA parodoje, o 1957 m. Alberto Veščiūno tapybos darbas buvo atrinktas ir išstatytas Audubons Artists 15-th Annual Exhibition National Academy Galleries New Yorke parodoje. Į visus šiuos pirmus dailininko pasiekimus dėmesį buvo atkreipusi vietinė lietuvių spauda. Menotyrininkas dr. P. Rėklaitis rašė, kad šio menininko „kūrybos kilmė yra piešinys. Per piešinį jis įsisavino regimojo pasaulio formas ir, asmeniškai piešinį valdydamas, jas perkeitė į paslėpto reikšmingumo abstrakciją. Šitokia iš asmeniškai atjausto piešinio kilusi abstrakcija yra pilnutinė intymiškoji psichograma. Atidžiai žiūrėdami pastebėsim, kad Veščiūno piešiniai faktinai
nėra „piešti“, bet „rašyti“, ir rašyti lengva, jautria virtuozine ranka. Jo piešinio braižas yra smulkus, sykiu nervingas ir sykiu tvirtas, iki kraštutinumo individualizuotas ir neatsitiktinis, bet įprasmintas kiekviename brūkšnio milimetre.“ (5)
Skulptorius Napoleonas Petrulis (1909–1985) 1925–1931 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, lankė Justino Vienožinskio vadovaujamą tapybos studiją, akvarelės mokėsi pas Kajetoną Sklėrių, baigė Juozo Zikaro vadovaujamą skulptūros studiją. Napoleonas Petrulis sovietiniais laikais buvo žinomas skulptorius: 1971 m. jam paskirta LSSR valstybinė premija. Įdomu, kad šiuo metu nemaža dalis jo skulptūrų eksponuojama Grūto parke, nors kai kurie jo kūriniai ir dabar atrandami tarsi iš naujo. Įdomi istorija aprašoma 2017 m. „Kauno dienoje“: „Vydūno alėjoje, priešais 13-ąjį Kauno technologijos universiteto bendrabutį, buvusios oranžerijos teritorijoje, šalia apleisto tvenkinio metus skaičiuoja „Sėdinčio vyro“ skulptūra. Žmonės kalba, esą tai paminklas liūdinčiam tėvui, kurio vaikas nuskendo miesto centre teliūškuojančiame vandens telkinyje. Klausydamas tokių prasimanymų, kaunietis Gediminas Jankus šypsosi. „Besiruošiant 1938-ųjų olimpiadai organizatoriai ėmė sukti galvas, kaip dar labiau išreklamuoti sportišką kūną ir sveiką gyvenseną. Savo tikslams įgyvendinti jie pasirinko tokį būdą“, – miestiečius, kurie tebesigraudina išgirdę gedinčio tėvo istoriją, šypsodamasis ramino G. Jankus. Šiame pasakojime rašytojas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas minimas neatsitiktinai. Žvelgdamas į jo tėvą Petrą Jankų, skulptūrą anuomet lipdė jaunas, mokslus Kauno meno mokykloje ką tik baigęs skulptorius Napoleonas Petrulis. Tiesa, ilgus metus buvo spėliota, ar „Sėdintis vyras“ tikrai jo darbas. Menotyrininkai autorystę bandė klijuoti ir Juozui Zikarui, ir Broniui Pundziui, kol galiausiai pėdsakai atvedė prie jaunojo N. Petrulio, labiau išgarsėjusio sovietmečiu, kai sukūrė „Keturis komunarus“. (6)
Galėčiau paminėti visą eilę dailininkų, kilusių iš Rokiškio, kurie sovietiniu laikotarpiu tapo žinomais menininkais tuometinėje Lietuvoje, tai – scenografė Juzefa Čeičytė, tapytojas Petras Stauskas, skulptoriai Leonas ir Vladas Žukliai, Birutė Janonytė - Kasperavičienė, juvelyras, medalininkas Henrikas Petras Garška, grafikas, kaligrafas Jokūbas Zovė, knygų iliustratorė Ieva Naginskaitė ir kt.
Apie Žuklių giminę, iš kurios kilo tiek menininkų (skulptoriai: broliai Leonas (gim. 1923 m., Rokiškio krašto garbės pilietis) ir Vladas Žukliai (1917–2013), Leono sūnus – Gediminas Žuklys (gim. 1953 m.), Gedimino žmona Jolanta Gegelevičiūtė–Žuklienė (gim. 1966 m. Lukštiniuose, Rokiškio r.) – dizainerė, tapytoja), tikriausiai dar ne kartą bus rašoma. Turbūt žinomiausias jų – Leonas Žuklys, skulptorius, profesorius, kuriam 1973 m. buvo suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas. Rokiškėnai jau priprato prie santykinai naujo, Rokiškio 500 metų jubiliejui paminėti sukurto skulptoriaus paminklo „Arka“.
„Takus pramynė brolis Albertas. Skulptūrą bent jau iš dalies galima laikyti Žuklių šeimos pasirinkimu: net trys iš penkių brolių tapo skulptoriais, kiti pasirinko mokslininkų kelią – vienas
biologo, kitas – medicinos.
Į dailę kaimo vaikus iš Degučių išvedė brolis, pirmasis „kelius į skulptūrą ėmęs minti“ Albertas. Deja, anksti miręs. Jis pirmas baigė meno mokyklą, buvo labai gabus. Dar jaunas jis išdrožė Petro Rimšos „Vargo mokyklos“ kopiją ir prezidento Antano Smetonos bareljefą. Abu darbus nusiuntė prezidentui ir jo paprašė paramos – tarpininkauti skiriant jam stipendiją.
Po gero mėnesio Žuklių namus pasiekė žinia: Dailiųjų amatų profesinės mokyklos studentui A. Žukliui skiriama 50 Lt stipendija. Albertas galėjo rinktis: mokytis keramikos arba medžio dailiojo apdirbimo paslapčių. Jis pasirinko keramiką. Per trejus metus baigęs šiuos mokslus A. Žuklys įstojo į Taikomosios dailės institutą, kartu pakvietęs studijuoti ir savo brolius Leoną bei Vladą.
Tiesa, Alberto gyvenimo kelias netikėtai nutrūko. L. Žuklys pasakojo, kad brolis buvo įsimylėjęs studentę Juliją. Planavo ją vesti, sutuoktuvių žiedus jau buvo nupirkęs, ruošėsi vestuvėms. 1948-ųjų balandžio 10-ąją buvo suplanuota poros sužieduotuvių data, tačiau tądien Albertas mirė. „Jo gyvenimą nutraukė ūmus plaučių uždegimas. Brolis peršalo, eidamas iš pirties. Prieš mirtį sapne jis pamatė surūdijusius papuošalus. Niekas nė netikėjom, kad šis jo slogus sapnas virs tokia pat
slogia tikrove…“ – Redai Milaknienei („Gimtajam Rokiškiui“) 2014 m. pasakojo L. Žuklys. (7)
Juzefa (Juta) Čeičytė (gim. 1922 m., Rokiškio krašto garbės pilietė) nuo 1945 m. dirbo scenografe Lietuvos teatruose, 1962–1978 m. buvo Lietuvos kino studijos dailininkė. Menininkė yra sukūrusi per 60 scenovaizdžių teatrams ir kinui. 1982 m. jai suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusios meno
veikėjos vardas, 1997 m. apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija. Tiek dirbta teatrui ir kinui, tačiau tapyba, kaip atviravo pati menininkė, „...buvo viso mano gyvenimo ilgesys ir sopė. Kad ir ką dirbdavau, ji būdavo mano mintyse ir sieloje. <...> O tapyboje visada buvau vienišė. Galvojau, jaučiau, dariau. Amžina disidentė, atsiribojusi.“
Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė rašė, kad tapytoja „...yra apibūdinama kaip „tyliausioji“ iš tyliųjų modernistų. „Jos „nepriėmė“ ne tik oficialioji konjunktūra, bet ir kolegos. Anuometinis „cechinis“ susiskaldymas (gajus ir dabar) tapančios scenografės niekaip neleido vadinti tapytoja. O ir ta jos tapyba niekaip netilpo į „lietuviškos mokyklos“ rėmelius“, – paaiškina legendinė dailėtyrininkė Gražina Kliaugienė. Dabar dailininkė gretinama su Kazimiera Zimblyte, irgi nepripažinta savo laiku, nes ji taip pat buvo atėjusi iš kitos srities (tekstilės). Ir Čeičytė, ir Zimblytė reiškėsi scenografijoje, o tapybą bei koliažus kūrė sau. Personalines parodas galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Abiejų menininkių abstrakcijos žymėjo vidines būsenas. Istoriją iš naujo analizuojančiose parodose jų kūriniai atsiduria greta ir verčia susimąstyti apie nuolatinę Lietuvos dailės istorijos klaidą – aklumą naujovėms, ateinančioms iš mažiau vertinamų sričių. < ... > Jutos abstrakcijos – tai visai ne tos abstrakcijos, kurios kuriamos susikaupus ties formaliais elementais. Tai jos gyvenimas fiksuotas būsenos pavidalu, tai jos savijauta laike ir pasaulyje“, – pažymi Gražina
Kliaugienė.“ (8)
Ieva Naginskaitė (1921–2012) – tapytoja, grafikė, knygų iliustratorė gimė 1921 m. gegužės 26 d. Vilniuje. Lenkams užėmus Vilnių, jos tėvai pasitraukė į Rokiškį. Šiame mieste prabėgo Ievos vaikystė. 1949 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo tapybą ir buvo Antano Gudaičio mokinė. 1955 m. pradėjo iliustruoti knygas ir sukūrė iliustracijas 12 knygų, tarp kurių žymiausia – 1961 m. išleista pirmoji Lietuvoje interaktyvi paveikslėlių knyga vaikams „Ką padarė žirklės“. 2018 m., jau gerokai po menininkės mirties, jos pastarąjį kūrinį visuomenė prikėlė antram gyvenimui: knyga buvo naujai išleista, plačiai apie tai kalbėjo žiniasklaida, žaismingai ji buvo pristatyta knygų mugėse. Tęsiant temą apie įvairiose stilistikose ir žanruose kūrusius menininkus ir dažną jų kūrybos laiku neįvertinimą, ši istorija labai būdinga. Apie šią knygą, jos sukūrimo kontekstus viename interviu Ievos Naginskaitės dukterėčia Justa Petronienė pasakoja dailėtyrininkei Jolitai Liškevičienei: „Ką padarė žirklės“ išties išsiskiria iš kitų Ievos darbų <...> Dailininkė nupiešė 9 gyvūnų ir 9 profesijų vyrų atvaizdus, iš viso 18 iliustracijų, kurias vartant galima sudėlioti 81 knygos atvertimą arba net 162 skirtingus personažus. Tais laikais tokia idėja turėjo atrodyti tikras stebuklas. <...> Galima sakyti, kad dėl savo formos, vaizdų estetikos ir dėl laikotarpio stilistikos „Ką padarė žirklės“ įsirašo į Lietuvos knygų vaikams aukso fondą.“ (9) Iliustracijos knygoms dėl įvairių priežasčių jos biografijoje užima neilgą laikotarpį, nes visų pirma ji buvo tapytoja, daugiausiai tapiusi peizažus. Kaip pasakoja jos dukterėčia, „1956 m. Ieva įsigijo „Moskvičių“ (buvo viena pirmųjų vairuojančių moterų Vilniuje), į kurį susikraudavo drobes, molbertą, dažus ir keliaudavo po Lietuvą. Pagrindiniai paveikslų motyvai: istorinių vietų, Lietuvos gamtos, kaimo, miestelių, jūros vaizdai, keletas gimtojo Vilniaus paveikslų. Ji išbandė ir grafikos sritį, yra dalyvavusi piešinių parodose. Nuo 1968 m. visą dešimtmetį skyrė vaikystės ir jaunystės miestui Rokiškiui: kūrė dekoracijas, kostiumus, plakatus pirmojo Lietuvoje Rokiškio liaudies teatrui, kultūros mokyklos režisūros specialybės mokinių spektakliams.“ (9)
Kaip scenografijos kūrėją, kilusį iš Rokiškio, būtų galima paminėti ir Šiauliuose dirbusį Gediminą Tamašiūną (1927–2004), kuris 1940–1944 m. lankė Kauno jaunojo žiūrovo teatro dramos studiją, vėliau – scenografijos studijas pas V. Norkų. 1961–1970 m. dirbo Šiaulių dramos teatro scenografu, dailininku.
Minint Šiauliuose kūrusius rokiškėnus, bene daugiausia miesto viešosiose erdvėse pasižymėjo Birutė Janonytė–Kasperavičienė (1941–2016). Įdomu, kad jos figūrinės kompozicijos pergyveno įvairius paminklų ar viešųjų erdvių meninių akcentų naikinimo periodus, kai dėl politinių ar kitokių motyvų buvo sunaikinti ar nukelti į kitą vietą keliasdešimt įvairių kūrinių, puošusių Šiaulių miestą. Jos „Trys nykštukai“, „Senelis su anūkais“, „Pelikanai“, „Vaikystė“ ir kt. skulptūros stovi iki šiol. Profesorius Vytenis Rimkus rašo: „Birutė – smulki, trapi moteris, ir tiesiog stebiesi, kiek padaryta, kiek sukurta, ir ne bet kokių, o „sunkių“ medžio, akmens, metalo kūrinių. Lyg ir kažkoks neatitikimas tarp tų „ fizinių“ dydžių, o tuo labiau stebėtina kūrėjo ir jo kūrinių dvasinio atitikimo, gyvybingumo
sąšauka. Žinoma, sumanymų ir modelių galutiniam pavidalui įgauti prisidėjo ir vyro – skulptoriaus Kazio Kasperavičiaus rankos ir pečiai...“ (10)
Atskiro paminėjimo nusipelno Kauno meno mokyklos auklėtiniai, Rokiškio gimnazijos mokytojai Antanas Šukys ir Pranas Simanavičius. Pranas Simanavičius (1905–1962) – dailininkas, pedagogas, nuo 1931 m. Rokiškio gimnazijos piešimo mokytojas, 1941–1944 m. dirbęs Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriumi. Jo paskatinti mokiniai ne vienas vėliau tapo žinomu dailininku. Šio mokytojo postūmį menininko karjerai mini ir garsus Lietuvos akvarelininkas Petras Stauskas (1919–2003), 1935–1939 m. besimokęs Rokiškio Juozo Tumo–Vaižganto gimnazijoje, kur piešimo mokytojas Pranas Simanavičius sudomino gabų mokinį daile. 1963–1977 m. Petras Stauskas buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, ilgametis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. 1965 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio meno
veikėjo vardas.
Henrikas Garška (gim. 1933 m., Rokiškio krašto garbės pilietis) – juvelyras, skulptorius, medalininkas. Pagal jo sukurtus projektus nukaldintos l, 2 ir 5 ct monetos, taip pat 1993–1996 m. apyvartoje buvusios 10, 20, 50 ct ir l, 2, 5 Lt monetos. 1965–2003 m. sukūrė daugiau kaip 150 žymių asmenų ir proginių medalių, išraižė LDK Gedimino 3 laipsnio ordino ir Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordino egzempliorius (1993 m.). Be to, sukūrė Vilniaus universiteto rektoriaus ženklą, Lietuvos kultūros žymūno ženklelį, taip pat Ignalinos, Kupiškio bei Rokiškio savivaldybių merų grandines. Jo medalių turi Britų muziejus (Londone), Tretjakovo galerija (Maskvoje), Lietuvos
nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Rokiškio krašto muziejus.
Jokūbas Zovė (gim. 1948 m.) – grafikas, kaligrafas. Lietuvos Nacionalinės bibliotekos dailininkas. Jis – 27 pašto ženklų autorius. Pasaulio lietuvių dainų šventės (1994), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos logotipo (2016), Nacionalinės bibliotekos Judaikos centro ženklo ir kt. autorius. Grafiko kaligrafijos kūrinys – ant vieno ištiso 18, 20 metro ilgio popieriaus lapo išrašyta Šv. Luko evangelija – pateko į Lietuvos rekordų knygą.
XX a. Lietuvos tapyboje ženklų pėdsaką žymi garsi tapytojų Individualistų grupė, kurios trys nariai yra kilę iš Rokiškio krašto, tai – Rimas Zigmas Bičiūnas (gim. 1945 m., Rokiškio krašto garbės pilietis), Algimantas Stanislovas Kliauga (gim. 1943 m., Rokiškio krašto garbės pilietis), Danas Andriulionis (gim. 1951 m.). Kaip teigia grupės įkūrėjai, būtent tokį pavadinimą jie perėmė iš prieškaryje veikusios Individualistų sekcijos, kuriai priklausė Mečislovas Bulaka, Vladas Eidukevičius, Antanas Gudaitis, Rimtas Kalpokas, Viktoras Vizgirda. „Šiandien pasivadindami Individualistų kūrybine grupe, pratęsiame tą tradiciją, siekiame atgaivinti menininko savitumo ir išskirtinumo reikšmę, jo suformuoto plastinio pasaulio svarbą. Mums atrodo – tai viena esmingiausių ir pastoviausių estetinių vertybių“, – rašė atkurtos Individualistų grupės iniciatorius ir idėjinis lyderis Aloyzas Stasiulevičius pirmosios parodos kataloge. (11) Menininkė Gražina Gurnevičiūtė 2014 m., pristatydama grupės 20 metų veiklos parodą, mini, kad „Dauguma grupės tapytojų išaugo iš mūsų ekspresionistinės tradicijos ir tęsia arsininkų pradėtą kelią, tačiau dabarties kontekste jų kūryba įgavo kitą prasmę. Liaudies menas jau nebėra vienintelis įkvėpimo šaltinis. Savo kultūrinį identitetą dailininkai sieja su istorine krašto atmintimi, papročių archetipais, senųjų tikėjimų bei krikščioniško mentaliteto santykiu. Mūsų dienų komunikacijų galimybės išplėtė meninės pasaulėjautos ir stilistikos ribas. Tapyboje keičiasi koloristinės tendencijos, lietuviškos meno tradicijos persipina su kitų kultūrų inspiracijomis. Meniniai vaizdiniai išplaukia iš kūrėjo individualios patirties, o jų raiška įvairuoja nuo realizmo iki abstrakcijos.“ (11)
Nemažiau reikšminga Lietuvos tapybai yra menininkų grupė „Angis“, kuri, kaip ir Individualistai, savo kūrybines kryptis sieja su tarpukario Lietuvos arsininkais. Jos gretose parodose dalyvauja ir du iš Rokiškio krašto kilę tapytojai: Raimondas Gailiūnas (gim. 1956 m.) ir Ričardas Nemeikšis (gim. 1959 m.). Pastarasis dar nuo 1992 m. parodos laikų dažnai visą savo kūrinio drobę padengia rožinės spalvos dažais. Dvidešimt kelerius metus jis brandina idėjas, kaip išnaudoti šią spalvą asmeniniams potyriams, kaip reprezentuoti stebimą aplinką minimaliomis, bet efektingomis meninėmis priemonėmis. Viename interviu jis teigia: „Aš tiesiog reaguoju į realybę. Nereikia viso to suprasti tiesmukai, man realybė yra ir giluminė, mentalinė sąvoka. Iš paviršiaus ji gal ir atrodo visai nereikšminga, įprasta, bet iš tiesų ji – pranašaujanti reikšmingus ateities pokyčius. Arba ne.“ (12) Menotyrininkė Kristina Budrytė–Genevičė apibūdina: „Menininkas prisipažįsta, kad pati mintis jį veda ir ilgai nepaleidžia, kol subrandinta idėja visiškai atsiskleidžia (tai gali trukti ir keletą metų). Nuolatinė akistata su ta pačia spalva, su konceptualiu jos vizualizavimu nepabosta, atvirkščiai, iš šito permanentiškumo konstruojama konceptualumo ideologija. XX a. pabaigoje kolegos tapytojai ir dailės kritikai, pamatę grupės „Angis“ rengtose parodose nemandagiai didžiulius rožinės spalvos plotus, suskubo visa tai įvardinti autoriaus ironišku požiūriu; bet, apskritai, lyginant su kitais grupės nariais, didelio dėmesio Ričardas Nemeikšis nesusilaukė. Bendruose apie „Angį“ tekstuose jis apibūdinamas lakoniškai, bet visada kaip išimtis.“ (12)
Raimondui Gailiūnui 2013 m. IV tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’13“ buvo suteiktas geriausio Lietuvos menininko vardas. „Gailiūnas mėgsta pasakoti, kad prieš pradedant tapyti, visas apmąstymo procesas būna labai ilgas, istorijos veja viena kitą, po to iš įvairiausių patirtų dalykų autoriui dėliojasi reikšmingi ženklai. Pripildęs ženklais drobę, dailininkas nenurimsta, jis tapo toliau, todėl po mėnesio ar kelių galime nebepamatyti pirminio paveikslo varianto – prieš
žiūrovų akis gali būti sutvertas visai naujas pasaulis. Tapytojas ant drobės fiksuoja viską, nuo skaitytos literatūros, šiandienio mokslo populiarinimo informacijos srauto iki kasdienių kartais automatiškai atliekamų veiksmų ar tik akimirką patirtų būsenų. <...> Taigi, iš ženklų gausybės formuojasi ekspresyvūs simboliai, o motyvams abstraktėjant, auginamos prasmės, jų daug ir jos ne tiesioginės. Prie to prisideda ir paties tapytojo dviprasmiški paveikslų apibūdinimai, fantastiškų pavadinimų kūrimas.“ (13)
Ekspresyvios tapybos tradicijas savo kūryboje tęsia ir jaunosios kartos tapytoja Agnė Kulbytė, turinti ir menotyrininkės išsilavinimą: 2009–2013 m. – filosofijos krypties doktorantūros studijos Lietuvos kultūros tyrimų institute, meno licenciato (2007 m., VDA) ir humanitarinių mokslų daktaro (2014 m., LKTI / VDU) laipsniai.
Įdomus tapytojo Arvydo Bagdono (gim. 1958 m.) gyvenimo būdas: visą žiemą iki pat pavasario „dirba“ visos Lietuvos Kalėdų Seniu – Kalėda. Puikų balsą ir gerus artisto duomenis turintis tapytojas maloniai kviečiamas į garsiausius šalies kalėdinius renginius, tačiau kasmet dalyvauja keliasdešimtyje plenerų ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Taip pat eilė kitų iš Rokiškio krašto kilusių menininkų verti recenzijų ir atskiro menotyrinio tyrimo: tapytojai Irena Bajorūnaitė (gim. 1937 m.), Dalia Genovaitė Mažeikytė (gim. 1943 m.), Alvira Eigminaitė–Širkienė (gim. 1942 m.), Petras Danys (1938–1979), Petras Alfredas Gužas (1933–2013); keramikai Ilona Keršulytė–Žilienė (gim. 1965 m.), Sofija Mikėnaitė–Savulionienė (gim. 1929 m.), Giedrė Masiulytė–Burbienė (gim. 1944 m.), Juozas Vaičionis (1926–2014), Renė Kristina Klemkaitė–Gabdankienė (gim. 1942 m.), Eugenijus Čibinskas (gim. 1963 m.), Albinas Pivoriūnas (1923–1991); universalūs menininkai Vytautas Klemka (1924–1991), Vytautas Gabrielaitis (1969–2000); grafikas Valdimaras Kalninis (gim. 1952 m.), vitražininkas Bronius Bružas (gim. 1941 m.), skulptorius Juozas Genevičius (gim. 1945 m.) ir kt.
Daugelis čia minimų menininkų aktyviai prisideda prie krašto kultūros puoselėjimo. Jau minėjau Leono Žuklio Rokiškiui sukurtą „Arką“. Prisiminkime, kad Henrikas Petras Garška miesto 500 metų jubiliejui sukūrė ir pagamino paauksuotus, pasidabruotus jubiliejinius medalius, jubiliejinius pinigus „rokus“ ir Rokiškio rajono savivaldybės mero grandinę, o Jokūbas Zovė yra miesto 500 metų jubiliejaus ženklo, taip pat Kamajų herbo ir vėliavos autorius. Labai ryškūs miestui kuratorystės (legendinių Rokiškio prakartėlių idėja ir mecenavimas) iš Italijos kilusio dailininko Angelo Frosio (Rokiškio krašto garbės pilietis) darbai. Personalines parodas Rokiškio krašto muziejuje yra surengę Leonas Žuklys, Rimas Zigmas Bičiūnas, Algimantas Stanislovas Kliauga, Raimondas Gailiūnas, Ričardas Nemeikšis, Dalia Genovaitė Mažeikytė, Arvydas Bagdonas, Žiobiškyje ir Rokiškyje – Irena Bajorūnaitė.
Kasmetiniuose Langinių pleneruose, kuriuose nuolat dalyvauja dailininkų klubo „RODA“ nariai (Arūnas Augutis, Asta ir Ligitas Keraičiai, Sigitas Daščioras, Žilvinas Vaičiūnas, Dalia Varnaitė, Rimvydas Pupelis, Sigita Klemkaitė, Eglė Kurlavičienė, Edmundas Petrovas (1956–2012), kartu puošė miestą ir jau minėti vilniečiai Agnė Kulbytė, Rimas Zigmas Bičiūnas ir Arvydas Bagdonas.
Taigi akivaizdu, kad toks didelis, įvairus, ambicingas menininkų būrys, savo kūriniais pasklidęs po visą Lietuvą, ir ne tik, visada bus laukiamas, tyrinėjamas, aprašomas gimtinėje, įžiebs kibirkštį ir jaunų žmonių širdyse.
Šaltiniai ir literatūra:
1. https://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/svarbu/apiplesta-j-vienozinskio-
sodyba-515-257601, žiūrėta 2019 04 10
2. https://www.menorinka.lt/autorius/934, žiūrėta 2010
3. Ramonienė D., Justinas Vienožinskis, Vilnius: VDA leidykla, 2004: 211– 212.
4. http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=
173%3A25-spal-lapkr&id=2159%3Ali&option=com_content&Itemid=
200, žiūrėta 2019 04 11
5. http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=
6781:li&catid=404:195909&Itemid=457, žiūrėta 2019 04 11
6. http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/azuolyne-sukasi-
restauratoriai-831956, žiūrėta 2019 04 11
7. https://www.grokiskis.lt/laikrascio-archyvas/leonas-zuklys-kaip-dievasduoda-
taip-ir-buna, žiūrėta 2019 04 11
8. http://www.mmcentras.lt/autoriai/juzefa-ceicyte/417, žiūrėta 2019 04 11
9. http://literaturairmenas.lt/literatura/ka-padare-ievos-naginskaites-zirkles-
pokalbis-su-justa-petroniene , žiūrėta 2019 04 11
10. Rimkus V.. RIPARIA. Šiaulių dailininkų kūrybos trisdešimtmečiui. Leidėjas
Lietuvos Dailininkų Sąjunga. Šiauliai 1991
11. https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/individualistams-20-tradicija-
ir-dabartis/176908, žiūrėta 2019 04 11
12. https://artkaunas.com/autoriai/ricardas-nemeiksis/, žiūrėta 2019 04 11
13. https://artkaunas.com/autoriai/raimondas-gailiunas/, žiūrėta 2019 04 16
.
