VIENAS DAILININKAS – VIENAS KŪRINYS

NAPOLEONAS PETRULIS

Napoleonas Petrulis – skulptorius, tapytojas – gimė 1909 m. Eikiniškyje, Rokiškio rajone. 1925–1931 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. Lankė Justino Vienožinskio vadovaujamą tapybos studiją, akvarelės mokėsi pas Kajetoną Sklėrių, baigė Juozo Zikaro vadovaujamą skulptūros studiją. Nuo 1935 m. dalyvavo parodose. 1941–1944 m. dėstė piešimą Rokiškio gimnazijoje. 1944–1951 m. Vilniaus dailės instituto, 1951–1985 m. LSSR valstybinio dailės instituto dėstytojas, 1958 m. profesorius. 1959 m. suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo, 1965 m. LSSR liaudies dailininko vardai. 1971 m. paskirta LSSR valstybinė premija. Sukūrė portretų (Salomėjos Nėries – 1948, Marijos Cvirkienės – 1951, Petro Cvirkos – 1957, Juozo Mikėno – 1965, Antano Venclovos – 1967 (LDM), dukters – 1984), daug šaržų (Jono Kuzminskio, Vytauto Jurkūno, Augustino Savicko – visi 1964), monumentalių ir kamerinių skulptūrų („Pramonė ir statyba“, su skulptoriumi Broniumi

Vyšniausku, 1952 Vilniuje; Lenino paminklas, 1970, LTSR valstybinė premija 1971), antkapinių paminklų (Antano Sniečkaus – 1975, Motiejaus Šumausko – 1984); nutapė akvarelių („Senas

Vilnius“ – 1959 (LDM), „Florencija“ – 1965 (LDM), „Roma“ – 1972 (LDM). Kūryboje ryšku to meto pilietinės idėjos, realistinis vaizdas, monumentalios formos, raiškus formų modeliavimas. Šiuo metu nemaža dalis jo kūrinių eksponuojami Grūto parke. Mirė 1985 m. Vilniuje.

Moteris ir vyras.

XX a. vid. Gipsas. 38x20,1x32,1. RKM