VIENAS DAILININKAS – VIENAS KŪRINYS

Rokiškyje gyvenančių dailininkų veikla ir kūryba

 

Arūnas Augutis

Parodos kuratorius

 

Kai Rokiškis tapo 2019 metų Lietuvos kultūros sostine, dailininkų klubo „RODA“ nariams kilo mintis surengti bendrą visų iš šio miesto kilusių, šiame mieste gyvenančių ir gyvenusių dailininkų parodą, kurią pavadinome „1X1/Vienas dailininkas – vienas kūrinys“. Pradėjus skaičiuoti potencialius dalyvius, paaiškėjo, kad tokių menininkų mes kartu su Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marijona Mieliauskiene suskaičiavom per 70. Nedideliam šiaurės rytų Aukštaitijos kraštui toks skaičius yra neįprastai didelis. Matyt, čia tvyro kažkokia ypatinga jėga, verčianti atsiverti menišką žmogaus prigimtį, tačiau šį kartą kalbėsiu ne apie iš Rokiškio kilusius dailininkus, gyvenančius Kaune, Vilniuje ar kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kalba suksis apie negausų būrelį žmonių, pasirinkusių Rokiškį savo gyvenimo, savo buvimo, savo kūrybos vieta.

 

Menininkui provincija nėra pati geriausia vieta saviraiškai. Provincija – tai nutolimas nuo kultūros centrų, nuo ore sklandančių meninių bei kultūrinių idėjų, nuo pažinčių su išskirtinėmis individualybėmis ir asmenybėmis, galinčiomis pakeisti menininko kūrybinę trajektoriją. Provincija – tai neaplankytos parodos, spektakliai, koncertai, paskaitos, galinčios įkvėpti ir uždegti. Provincija – tai konservatyvi visuomeninė aplinka, kurioje menininkui sunku surasti bendraminčių, kuriai svetimos naujausios meno tendencijos ir kurioje labai lengva pasiduoti šimtmečiu atsilikusiam aplinkos estetiniam skoniui. Dailininkas Rimvydas Pupelis yra pasakęs (cituoju iš atminties): „Jeigu kur nors Lietuvoje, provincijoje, žmonėms kasant bulves, lauko gale atsistočiau su meno kritikų išrinktu bei visuotinai pripažintu geriausiu Europos paveikslu, o jie bekasdami atjudėtų iki manęs, tai pakeltų akis, išvadintų mane „durnium“ ir kastų bulves toliau.“

 

Provincijos menininkai sunkiau patenka į kūrybines organizacijas, svarbesnes respublikines parodas, plenerus ar simpoziumus, reprezentacinius meno leidinius, apie juos retai rašo spauda, rodo televizija, nors kiekviena naujai išrinkta valdžia nuolat deklaruoja, jog pagaliau bus atsigręžta į regioninę kultūrą. Galų gale, provincijoje gyvenantis menininkas labai sunkiai užsidirba pragyvenimui, todėl apsikrauna arba yra apkraunamas visokiausiais darbais darbeliais, kurie nugramzdina į buitį, neleidžia užsiauginti kūrybinių sparnų. Provincijoje visada labiau buvo vertinama tautodailė, nes ji konservatyvesnė, naudojanti įprastas, lengvai suvokiamas menines

priemones ir prasmes. Provincijoje verslininkai ir valdžios žmonės menkai išprusę dailės ir apskritai meno klausimais, todėl remti menininkų pastangas jiems atrodo veltui švaistyti pinigus.

 

Laikas bėga labai greitai. Viską, kas praėjo, labai greitai užkloja užmaršties dulkės. Šie keli teksto puslapiai primins, o kai ką supažindins su gana įdomiu nesenos praeities laikotarpiu.

 

Pirmos Rokiškyje gyvenančių dailininkų parodos įvyko sovietmečiu. Lietuvoje tuo metu net pati mažiausia parodėlė turėjo praeiti ideologinį komunistų partijos filtrą. Daugybės dailininkų darbai, kurie buvo „ne tokie kaip visų“, buvo atmetami „meno tarybų“ peržiūrose. Bet kokią meninę veiklą

kaustė visokie rašyti ir nerašyti sovietiniai įstatymai, nurodymai, draudimai ir, be abejonės, vidinė žmogaus cenzūra. Lietuvoje gana dažnai naujoviškesnės, ekscentriškesnės, savitą mąstymą demonstruojančios parodos kelios dienos po atidarymo būdavo uždaromos partinių komitetų nurodymu. Apskritai surengti personalinę arba grupinę parodą net tokiame nedideliame mieste kaip Rokiškis reikėjo didelės drąsos.

 

Kiekviena, netgi mažiausia, dailės darbų parodėlė reikalauja didelių dvasinių bei fizinių jėgų, galų gale, reikalingi materialiniai ir finansiniai ištekliai. Drobės, dažai, paveikslų rėmai bei paspartai, parodos lankstinukai ir plakatai – tai toli gražu ne visas sąrašas daiktų, kurių reikia parodai surengti. Kai pagalvoju, kaip sunku viską, kas reikalinga dailininkui, buvo įsigyti kokiais nors 1990 metais, nuoširdžiai stebiuosi, kaip menininkai Rokiškyje iš viso ėmėsi rengti parodas.

 

Nepaisant visų nepalankių aplinkybių, Rokiškyje nuolat gyveno ar gyvena būrys žmonių, kurie save vadina dailininkais. Ilgą laiką toks buvo vienintelis Raimondas Gailiūnas. Jis pirmasis iš Rokiškyje gyvenančių menininkų dar 1979 metais surengė personalinę tapybos darbų parodą Rokiškio kraštotyros muziejuje (dabar Rokiškio krašto muziejus), kaip jis pats sako, „dar prie direktoriaus Kvartūno“. Parodoje vyravo Rokiškio apylinkėse nutapyti peizažai.

 

1982 metais Rokiškio kultūros namuose (dabar Rokiškio kultūros centras) atidaryta Ričardo Nemeikšio, ką tik baigusio Kauno taikomosios dailės mokyklą, Valdemaro Semaškos, Lino Ūdro (visi jaunuoliai dirbo minėtoje įstaigoje dailininkais apipavidalintojais) ir Raimondo Gailiūno bendra tapybos darbų paroda. Tai buvo retas, stulbinantis kultūrinis įvykis, sukėlęs didžiulį Rokiškio publikos susidomėjimą. Apie šią parodą tebebuvo kalbama 1985 metais, kai atvykau gyventi į Rokiškį. Ir dabar mūsų mieste rasite ne vieną asmenį, kurio bute kabo paveikslai iš tų pirmųjų parodų. Įdomu tai, jog Ričardo Nemeikšio, iš Čivylių (Rokiškio r.) kilusio dailininko, o dabar Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, ryšiai su Rokiškyje gyvenančiu Raimondu Gailiūnu nenutrūko. Jie abu yra dailininkų grupės „Angis“ nariai, dalyvavę visose svarbiausiose grupės parodose.

 

1984 metais Rokiškyje direktorius Stasys Davidas prie Vaikų muzikos mokyklos įsteigia Dailės skyrių. Tai buvo įvykis, kuris pakeitė situaciją Rokiškyje. Atsirado vieta, kur gabiems vaikams ir jaunuoliams buvo galima mokytis dailės, o kartu vieta, kur galėjo įsidarbinti dailininkai. Čia dirbo Ligitas Keraitis (1988 m. baigė Kauno taikomosios dailės aukštesniąją mokyklą, 1996 m. – Vilniaus dailės akademiją), Edmundas Petrovas (1979 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą). Šiuo metu dirba Arūnas Augutis (1980 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą), Raimondas Gailiūnas (1996 m. baigė Vilniaus dailės akademiją), Žilvinas Vaičiūnas (1997 m. Kauno taikomosios dailės mokykloje baigė interjero apipavidalinimo studijas, 2009 m. Šiaulių universitete – dailės studijas). Baigę mokslus į Rokiškį sugrįžo Sigita Klemkaitė, Virginijus Valskis, atvyko Giedrė Kalpavičiūtė (visi baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą) bei Gintaras Milaknis ir Saulius Merkys, apie 1990 metus baigę Telšių taikomosios dailės aukštesniosios mokyklos vienas akmens, kitas metalo meninio apdirbimo specialybes. Vytautas Gabrielaitis (1969–2000) 1990 metais baigė Kauno taikomosios dailės aukštesniosios mokyklos meninio audimo specialybę ir apsigyveno Rokiškyje. Aktyviai ėm reikštis jaunas, bet labai iniciatyvus fotografas Gintautas Dainys (1969–2005). Rokiškyje staiga atsirado jaunų, aktyvių, profesionaliai paruoštų ir menus pasiruošusių kurti žmonių. Lietuvoje tuo metu tiesiog sklandė Atgimimo, Sąjūdžio, Nepriklausomybės idėjos, tie jauni žmonės pasijuto laisvi nuo komunistinės ideologijos, nuo įvairiausių partinių suvaržymų. Nuo tada dviejose pagrindinėse parodų salėse, esančiose Rokiškio krašto muziejuje bei Kultūros rūmuose (dabar Rokiškio kultūros centras), retkarčiais buvo atidaromos personalinės ir grupinės Rokiškyje gyvenančių dailininkų darbų parodos. Trumpą laikotarpį, 1995–1996 metais, veikė dar viena parodinė vieta – Rokiškio Meno centras (buvęs kino teatras). Joje surengtos kelios reikšmingos parodos. Rokiškėnų dailininkų rengiamos parodos tapo įprastu reiškiniu miesto kultūriniame gyvenime.

 

Per trumpą laiką (nuo 1984 metų) išaugo karta jaunų žmonių, kurie, baigę Rokiškio muzikos mokyklos Dailės skyrių (vėliau Dailės mokyklą), pasirinko dailės studijas. Nemažai iš jų sugrįžo į gimtąjį Rokiškį. Tai Sigitas Daščioras (1992 m. baigė Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą, 2010 m. – Šiaulių universiteto Menų fakulteto audiovizualinių menų specialybę), Asta Keraitienė (1991 m. baigė Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklos rūbų modeliavimo specialybę), Dalia Varnaitė (1995 m. baigė Telšių aukštesniosios taikomosios dailės mokyklos meninio metalo apdirbimo specialybę) ir jau minėtas Žilvinas Vaičiūnas. Reikia pasakyti, jog įvairias meninį išsilavinimą teikiančias aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas baigusiųjų yra daugiau, tačiau jie įsijungė į Tautodailininkų sąjungos veiklą arba jokioje kūrybinėje veikloje nedalyvauja.

 

Per septynerius metus, nuo 1991 iki 1998 metų, Rokiškio menininkai surengė 19 personalinių ar kelių autorių grupinių tapybos, grafikos, piešinių, instaliacijų, skulptūros, scenografijos, fotografijos parodų. Tai neįtikėtinas skaičius, kai ištisus dešimtmečius apskritai nieko nevyko.

 

1991 m. Sauliaus Merkio, Gintaro Milaknio ir Astos Keraitienės „Jaunųjų Rokiškio menininkų dailės darbų paroda“. Rokiškio krašto muziejus.

 

1992 m. Vytauto Gabrielaičio grafikos ir piešinių paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1993 m. Rimvydo Pupelio tapybos ir grafikos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1993 m. Arūno Augučio mažosios plastikos ir keramikinių medalių paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1994 m. Raimondo Gailiūno tapybos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1994 m. bendra Vytauto Gabrielaičio, Sigutės Klemkaitės, Rimvydo Pupelio ir Virginijaus Valskio tapybos darbų ir instaliacijų paroda „Ir kas čia tokio...“, jos atidarymo metu įvyko parformansas. Rokiškio teatro rūmai.

 

1994 m. Arūno Augučio scenografijos ir sceninių kostiumų projektų paroda. Rokiškio kultūros rūmai.

 

1995 m. Virginijaus Valskio tapybos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1995 m. Vytauto Gabrielaičio grafikos ir instaliacijų paroda „Pilnatis“, jos atidarymo metu vyko hepeningas. Rokiškio krašto muziejus.

 

1995 m. Sigitos Klemkaitės tapybos darbų paroda. Rokiškio teatro rūmai.

 

1996 m. Gintauto Dainio fotografijų ir instaliacijų paroda. Rokiškio meno centras.

 

1996 m. Raimondo Gailiūno tapybos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1996 m. Vytauto Gabrielaičio ir Sigito Daščioro instaliacijų paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1996 m. Jūratės Grigaliūnaitės tapybos paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1997 m. Arūno Augučio tapybos darbų paroda. Rokiškio kultūros rūmai.

 

1997 m. Sigitos Klemkaitės tapybos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1997 m. Gintauto Dainio fotografijų paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1998 m. Raimondo Gailiūno kūrybos paroda „Tapiniai ir tašiniai“. Rokiškio krašto muziejus.

 

1998 m. Virginijaus Valskio tapybos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.

 

1995 metų žiemą naujai įkurtame Rokiškio meno centre (buvęs kino teatras) įvyko „Popieriaus meno paroda“, kurioje dalyvavo beveik visi Rokiškyje gyvenę dailininkai.

 

1995 metų pavasaris yra tam tikras atskaitos taškas, kalbant apie dailės padėtį Rokiškyje. Tą pavasarį, prieš 24 metus, Rokiškio teatro rūmuose surengta pirmoji bendra visų šiame krašte gyvenančių dailininkų paroda. Joje dalyvavo: Arūnas Augutis, Sigitas Daščioras, Raimondas Gailiūnas, Vytautas Gabrielaitis, Ligitas Keraitis, Sigutė Klemkaitė, Rimvydas Pupelis, Virginijus Valskis ir Giedrė Kalpavičiūtė. Įvairaus pobūdžio parodos buvo rengiamos ir anksčiau, bet tą kartą Rokiškio miesto visuomenės dėmesiui pristatyta paroda turėjo tris išskirtinius bruožus: visi parodos dalyviai gyveno Rokiškyje, visi turėjo aukštesnįjį arba aukštąjį dailės išsilavinimą, visi jau iki tol buvo dalyvavę dailės parodose Rokiškyje ir kituose Lietuvos miestuose, o kai kurie dailininkai surengę netgi savo personalines parodas. Nuo to laiko kasmet rengti pavasarines (arba rudenines) Rokiškio dailininkų parodas tapo tradicija. Mieste susiformavo menininkų branduolys, kuriam būdingas nuoseklus darbas plastinės raiškos srityse: dalyvavimas parodose, meninėse akcijose, pleneruose, projektuose.

 

1997 metų pavasarį vėl buvo nutarta organizuoti bendrą miesto dailininkų parodą (šį kartą Rokiškio krašto muziejuje). Susirinko visi, kurie buvo neabejingi. Besišnekant apie parodos problemas, kilo mintis sukurti visuomeninę organizaciją, kuri vienytų visus, plastine kūryba užsiimančius, Rokiškio rajone gyvenančius menininkus. Buvo pasirinktas laisvesnis, mažiau įpareigojantis visuomeninės organizacijos tipas – klubas ir sukurti įstatai. Klubas – tai ne tas pats, kas dailininkų vienijimasis į grupes. Į grupes dailininkai jungiasi pagal tam tikrus stilistinius, žanrinius, dailės technikos ir kitus specifinius bruožus. Rokiškio dailininkų klubas „RODA“ vienija visus Rokiškyje gyvenančius menininkus bendriems projektams, parodoms ir kūrybiniams veiksmams.

 

1997 metų spalio mėnesį susikūrė ir buvo oficialiai įregistruotas Rokiškio dailininkų klubas „RODA“. Reikėtų paminėti kūrybinėje veikloje aktyviausiai dalyvavusių menininkų pavardes: Arūnas Augutis, Sigitas Daščioras, Raimondas Gailiūnas, Ligitas Keraitis, Asta Keraitienė, Sigutė Klemkaitė, Edmundas Petrovas (1956–2012), Rimvydas Pupelis, Žilvinas Vaičiūnas, Virginijus Valskis (2000 m. emigravo į Didžiąją Britaniją), Dalia Varnaitė ir fotografas Gintas Dainys (1969–2005). Didelė netektis Rokiškio kultūrai buvo Ginto Dainio ir Edmundo Petrovo mirtys. Reikia paminėti, jog Virginijus Valskis, gyvendamas Londone, ir dabar tapo paveikslus sau įprasta abstrakčia maniera, didelį dėmesį kreipdamas į spalvos ir faktūros tyrinėjimus.

 

Tokia buvo pradžia. O šiuo metu kiekvienas dailininkų klubo „RODA“ menininkas išvystė savitą kūrybos stilių, jie atpažįstami ir išsiskiria savo meniniais braižais grupinėse parodose. Sunku būtų išvardinti visas parodas – bendras ir personalines, plenerus, menines akcijas, kuriose dalyvavo Rokiškio menininkai.

 

Labai gaila, kad parodoje „1X1/Vienas dailininkas – vienas kūrinys“ nematome dailininko iš Obelių Rimvydo Pupelio paveikslo. Dėl neaiškių priežasčių jis atsisakė dalyvauti parodoje.

 

Šį kartą prie Rokiškio krašto muziejaus ir dailininkų klubo „RODA“ rengiamos parodos „1X1/Vienas dailininkas – vienas kūrinys“ prisijungia jaunoji rokiškiečių menininkų karta, kuriai atstovauja Vilniaus dailės akademijos auklėtinės vitražininkė Eglė Kurlavičienė, juvelyrė Karina Kazlauskaitė, tapytojos Rūta Vadlugaitė ir Akvilė Malukienė (Valantinavičiūtė), Glazgo menų mokyklos Škotijoje absolventė tapytoja Sigutė Morkūnaitė.

 

Jauniausia parodos dalyvė Emilija Klemkaitė, neseniai surengusi pirmąją personalinę tapybos ir piešinių parodą, atstovauja nenutrūkstančiai Rokiškio meninei tradicijai.