VIENAS DAILININKAS – VIENAS KŪRINYS
Jaunosios Rokiškio menininkės: konceptualus žvilgsnis ir neišsenkančios idėjos
Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė
2019 metai Rokiškiui yra ypatingi. Miestas paskelbtas Lietuvos kultūros sostine ir turi išskirtinę progą visapusiškai pristatyti krašto kultūrą, taip pat ir meną. Rokiškio krašto muziejaus erdvėse eksponuojama paroda „1x1“ – tai galimybė susipažinti su 200 metų trunkančia menine tradicija, čia gyvenusiais, veikusiais, iš čia kilusiais menininkais (daugiau kaip 60 autorių) bei jų darbais. Šie kūriniai apima labai platų atlikimo technikų spektrą – tapybą, grafiką, skulptūrą, keramiką, vitražą, tekstilę, kaligrafiją ir t. t.
Visuotinė meno istorija susiklostė taip, jog ilgus šimtmečius ji buvo atstovaujama dailininkų vyrų. Pradedant renesanso epocha, kai sužibėjo garsiausi tapybos bei skulptūros meistrai. Ilgą laiką moters vaidmuo mene apsiribojo portretuojamosios ar mūzos vaidmeniu. XX a. pradžioje kilę feministiniai bei meniniai judėjimai Vakarų pasaulyje lėmė, jog šiandien beveik niekas neabejoja, kad moteris yra lygiavertė kūrėja. Žinoma, tai, kad vis dar aktualios lyčių lygybės, moteriškosios tapatybės temos mene, rodo, jog situacija turėtų keistis, tačiau moterys yra labai aktyvios kūryboje – ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Tad nenuostabu, jog Rokiškio jaunąją menininkų kartą pristato išskirtinai moterys.
Tai – septynios autorės, kurių darbai rodomi parodoje „1x1“. Tarp jų – juvelyrikos meną propaguojanti Karina Kazlauskaitė, tapytojos Sigita Morkūnaitė, Rūta Vadlugaitė, Akvilė Malukienė, skulptorė Elinga Garuolytė, stiklininkė ir tapytoja Eglė Kurlavičienė bei tapyba ir grafika užsiimanti Emilija Klemkaitė. Verta paanalizuoti šių menininkių kūrybą bei išsiaiškinti, kokios tendencijos vyrauja jų gretose. Ką byloja jų darbai, ar jų specifiką lemia tai, kad jaunoji Rokiškio menininkų karta yra būtent moteriškosios lyties.
Konceptualiais sprendimais juvelyrikos lauke pasižymi Karina Kazlauskaitė (gim. 1980 m.). Gimusi Šilutėje, nemažai keliavusi po pasaulį, šiandien gyvena ir kuria Bajorų kaime, Rokiškio rajone. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete baigė metalo meno ir juvelyrikos studijas. Jos darbai – objektai, iš pirmo žvilgsnio – organiški, lyg natūralios gamtos elementai. Bet įsižiūrėjus jie – visai neregėti, o atpažįstamumo iliuzija skleidžiasi per jų medžiagiškumą. Naudodama tradicines medžiagas – įvairius metalus, akmenis, gintarą, K. Kazlauskaitė imasi ir netikėtų sprendimų – pavyzdžiui, komponuoja kiaulės šlapimo pūslę ar sidabrą derina su stručio kiaušinio lukštu, medžių sėklomis, nevengia ir sintetinių derinių.
Šiuolaikinės juvelyrikos, kaip ir kitų meno sričių, suvokimo ribos pradėtos plėsti XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Tuomet iškelta idėjos svarba, o visa kita – medžiagiškumas, funkcija, materialumas – liko antrame plane. K. Kazlauskaitė vadovaujasi konceptualiosios juvelyrikos principu – čia galima viskas. Neretai atsisako pritaikomumo funkcijos (ji gali būti numanoma). Jeigu kuria konkrečiam žmogui, stengiasi, kad darbas būtų patogus nešioti. Kartais pavyksta priešingai – gimsta funkcionalus, tačiau visiškai nepraktiškas sprendimas. Pavyzdžiui, masyvi metalo grandinė, kabinama ant kaklo, tačiau vos panešama. Tai provokuoja įvairius pojūčius. Autorė nesiekia išdailinti, „nusaldinti“ papuošalo, krypsta į natūralumą, organiką. Kvestionuodama estetiškai vertingais laikomų vabzdžių įvaizdžius (drugelių, žiogų ir t. t.) papuošaluose, ji sukuria segę-blusą ir taip keičia požiūrį į nusistovėjusius grožio standartus.
Menininkė naudoja ir kitas šiuolaikinio meno technikas – instaliaciją, video, performansą, fotokoliažą. Jos darbai skirti žiūrėti, domėtis ir kontempliuoti įvairius pojūčius, keliamas sąsajas ar prisiminimus. Paklausta, ką savo kūryba nori pasakyti žiūrovui, ji lakoniškai sako: „Sveiki!“ Tai rodo žaismingą požiūrį į savo veiklą, tačiau jos rezultatai byloja, jog nusiteikimas yra itin rimtos šiuolaikinio meno kūrėjos.
Sigita Morkūnaitė (gim. 1992 m.) – bene didžiausią tarptautinę patirtį turinti jaunoji kraštietė tapytoja. Pradėjusi Rokiškio dailės mokykloje (vienu svarbiausių savo mokytojų laiko plačiai žinomą menininką Raimondą Gailiūną), studijas tęsė Glazgo menų mokykloje Škotijoje. Būtent šiedu įvykiai dalija jos kūrybą į du etapus – iki studijų Škotijoje ir po jų. Šis laikotarpis lėmė, jog kūriniai tapo sudėtingesni ne tik tematika, bet ir techniniu įgyvendinimu.
Sigitos paveikslų vaizdai – realistiniai, fragmentiški, kartais nepritaikomi konkrečiam laikmečiui, primena monochromiškas menines fotografijas. Aliejumi ar mišria technika drobėje, pagrindiniame plane, ji vaizduoja žmogų – vyrą, moterį, vaiką. Vienu svarbiausių kūrinių aspektų galima laikyti emociją, kuri atsispindi vaizduojamųjų veiduose, mimikose, gestuose, kūno išraiškose, rankų padėtyse. Taip pat reikšmingas yra ir vaizduojamojo santykis su aplinka, jos elementais. Nors čia menininkė „nedaugžodžiauja“ detalėmis. Ji tarytum naudojasi kino kūrėjų mėgstamu „Kulešovo efektu“ (kai vieno kadro prasmė priklauso nuo kito) tapyboje: žvelgdami į pavienius paveikslus, vaizduotėje susikuriame gretimą vaizdinį, lyg tęsinį. Kelių dalių darbuose menininkė jau pati komponuoja kadrus ir jais kuria tam tikrą pasakojimą.
S. Morkūnaitės darbai liudija ne tik brandų požiūrį į skleidžiamas temas, bet ir tapybos, kaip amato, meistrišką įvaldymą. Autorė domisi senosiomis, akademinio piešimo technikomis – tai šiandien vis rečiau sutinkama meno pasaulyje.
Kadangi Sigita yra greito vartojimo priešininkė, vadina save perfekcioniste, kiekvienas jos kūrinys pirmiausia subręsta sąmonėje, tik vėliau gimsta drobėje. Tai yra ilgas procesas, tad darbai atrodo išieškoti, brandžiai sukomponuoti. Tai – savitas protestas prieš šiuolaikinėje modernioje visuomenėje vyraujančias tendencijas viską daryti greitai, nebeturint nei laiko, nei kantrybės gilintis į vieną kūrinį, „misti“ nuolatos besikeičiančiais vaizdais. Sigita sako, jog savo darbais nenori nieko pasakyti, tiesiog siekia atkreipti žiūrovo dėmesį, padėti jam stabtelti veiksmo kupinoje kasdienybėje. Įkvėpimo šaltiniu laikydama konkrečius reiškinius: prieblandą, griaustinį, eglynus, žolynus, naktinius drugius ir nepažįstamus žmones, ji kuria kinematografišką ir scenografišką mistiškąjį realizmą.
Tapytoja Rūta Vadlugaitė (gim. 1994 m.) – taip pat Raimondo Gailiūno mokinė, priešingai nei S. Morkūnaitė, atsisako realistiškumo ir komponuoja minimalistinius, nieko konkretaus nevaizduojančius darbus. Baigusi tapybos bakalauro ir magistro studijas VDA, aktyviai dalyvauja parodinėje veikloje Lietuvoje bei užsienyje. Savo darbuose ji nesistengia gvildenti konkrečių temų ar kurti simbolinių prasmių. Greičiau ji reflektuoja pačią tapybą kaip tokią ir iškelia ne tik praktikos, bet ir teorijos svarbą. „Tapyboje aš esu tarpininkė tarp idėjų, jų sukeliamų pojūčių ir tapybos kaip fizinės materijos. Tapyba nėra tikslas, ji – kelias“, – teigia Rūta. Tikslu greičiau galima įvardinti vienos seniausių atlikimo technikų – tapybos galimybių parodymą, kokia ji yra ir kokia dar gali būti. Išmanydami tapybos istoriją, galime suvokti, jog šiandien tai nėra paprasta.
Eksperimentuoti linkusį autorės būdą rodo spalviniai paveikslų niuansai. Neišduodama mėgstamų atspalvių, paveikslams ji naudoja labai įvairų koloritą – nuo visiškai tamsių monochrominių iki pastelinių ar labai ryškių sprendimų. Kartais naudoja vieną spalvą, kartais kelias, atskirdama jas pereinančiais tonais ar linija, kai kur suliedama spalvines plokštumas. Taip gimsta labai ryškūs ar spalviškai visai neišraiškingi, lygūs, monochromiški, primenantys medžio intarsijų mozaiką ir pan. paviršiai, ne itin lengvai pasiduodantys interpretacijoms.
Kiekvienas Rūtos darbas spalvų ir jų derinių, formato, paviršiaus tekstūrų atžvilgiu yra skirtingas. Jungiamasis stilistinis elementas čia – minimalizmu paremto konceptualumo siekis. Būtent paroda yra tas reiškinys, apjungiantis menininkės kūrybą. Jos metu autorės darbai, suradę ryšį vieni su kitais, „suskamba“. Reikšmingą vaidmenį atlieka aplinka ir jos elementai – erdvė, apšvietimas, paros laikas, pridedantys šiai tapybai dar daugiau naujų savybių.
Iš pirmo žvilgsnio R. Vadlugaitės tapyba gali pasirodyti paprasta, neįnoringa. Bet tai – klaidingas įspūdis. Pretenzingumas pasireiškia jau tuo, kad menininkė siekia raiškos minimaliausiomis priemonėmis. Čia taip pat matomas didelis įdirbis, platus teorinis išmanymas ir nagingas techninis įgyvendinimas. Galima sakyti, jog R. Vadlugaitės paveikslai svarbūs kaip reiškinys ar įvykis. Jie ne nutapomi, o tiesiog įvyksta.
Dar viena kraštietė tapytoja Akvilė Malukienė (gim. 1990 m.) žinias gilina tapybos magistro studijose VDA. Menininkė pasižymi didelių gabaritų darbuose, kur vyrauja žemiškų atspalvių, grublėtų paviršių abstrakcijos. Jose, kaip pati teigia, siekia „sulieti moters-motinos Žemės archetipus, kuriuose slypi gyvybės ir mirties pradai. Juk Žemė – 4 milijardų metų fosilijų laukas, kapavietė, bet kartu ir visko lopšys. Ji yra paslaptinga, gąsdinanti, chaotiška, vitališka ir kartu kerinčiai nuostabi“. Tuos pačius epitetus galima pritaikyti ir menininkės kūriniams.
Įkvėpimo šaltiniai jai – žmogaus ir gamtos santykis, žemės ir žmogaus istorija, jų atmintis. Čia menininkė demonstruoja visaapimantį visatos suvokimą ar mėginimą ją suvokti. Abstrakcijomis ji tarsi nukelia mus į priešistorę, kur juntama neįvardijamo laikotarpio nuotaika, be jokių šiuolaikinės civilizacijos ženklų. Čia galima įžvelgti fosilijų, kaulų, medžių liekanų fragmentų, bet visa tai – abstraktu ir sąlygiška.
Netiesiogiai Akvilės abstrakcijose juntamos sąsajos su mūsų šalies simbolizmo klasiko M. K. Čiurlionio darbais. Tik M. K. Čiurlionis kalba ir prasmes konstruoja pasitelkdamas konkrečius, aiškiai išreikštus simbolius ir ženklus. O Akvilė – plačiais energingais potėpiais kurdama šiurkščius, daugiasluoksnius paviršius. Tačiau, nors autorė to nesiekia, visatos samprata ir vyraujančios nuotaikos (galbūt ir spalvų traktuotės) darbuose – panašios.
A. Malukienės tapyba – tai tam tikros gamtos, jos istorijos interpretacijos, išreikštos emocionaliai, ekspresyviai, kartais dramatiškai. Faktūriški, keramikos darbų paviršius primenantys potėpių sluoksniai, nuteikiantys apmąstymams, kalba pirmykščio prado nuotaikas turinčia, tačiau šiems laikams būdinga maniera.
Vienintelė skulptorė šioje menininkių kompanijoje – Elinga Garuolytė (gim. 1995 m.), išsilavinimą įgijusi taip pat VDA. Klasikinę skulptūrą laiko reikšminga meno istorijos dalimi, tačiau teigia, jog šiandienos pasaulyje ir taip daug monumentų, kurie kartais nieko nereiškia. Todėl kurdama įtraukiančias instaliacijas, ji stengiasi ne tik išplėsti skulptūros suvokimo ribas, bet ir kurti naują estetiką, kurios pagrindas yra keliami potyriai, leidžiantys naujai pajausti įprastą erdvę.
Menininkės požiūriu, kūriniai ir jų medžiagiškumas turi atspindėti šiandieną. Šiuolaikinio kūrėjo neberiboja pasirinkta atlikimo technika, tad niekada negali žinoti, kokių išteklių gali prireikti idėjai įgyvendinti. Todėl ji drąsiai renkasi polietileną, lipnią plėvelę, aliejines kreideles, organzos audinį, virves, emalinius dažus ir kitas dabartiniame gyvenime populiarias medžiagas. Jos padeda atsiskleisti autorės darbams – lengvumu, skaidrumu, erdviškumu, tam tikru laikinumu – savotiška priešprieša kai kurioms klasikinės skulptūros savybėms.
Savo kūriniais E. Garuolytė užvaldo erdvę. Tai nėra skulptūra, skirta tik žiūrėti, mes galime ją patirti, joje pabūti. Šviesa ir įvairūs jos šaltiniai, kartais, atrodytų, vargiai pastebimi, yra labai svarbi jų dalis. Menininkė ypač jautri supančiai aplinkai ir beveik joks blyksnis, saulės zuikutis patalpoje, lange, ekrane nepraslysta pro skvarbų jos žvilgsnį. Šiuos šaltinius ji stengiasi atkartoti, naujai sukurti, savitai interpretuoti savo skulptūrose: pakabindama gelsvo polietileno „Tiesę“ viduryje patalpos. Ši laisvai plaikstosi erdvėje, gaudo šviesą ir ją skleidžia. Tuo tarpu žiūrovai, judesiais keldami oro virpesius, prisideda prie jo formų kitimo. Tai savita, šį laikmetį atspindinti skulptūra.
Elinga sako, kad ją įkvepia gyvenimas savaime, o pagrindinis kūrybos tikslas – ištransliuoti gyvenimo perteiktus įspūdžius – nesvarbu, kokios svarbos jie būtų. Tai padeda mums atkreipti dėmesį į, regis, nepastebimas kasdienybės detales. Šios padeda geriau pažinti aplinką, o per tai judama savęs pažinimo link.
Eglė Kurlavičienė (gim. 1992 m.) savęs neįspraudžia į konkrečios technikos rėmus ir nuolat eksperimentuoja stiklo ir tapybos srityse. Eglė mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, bakalauro ir magistro studijose VDA įgijo vitražo specialybę. Dalyvauja simpoziumuose, pleneruose, grupinėse parodose. Savo ieškojimais ji pasižymi ir portreto žanre, ir peizažuose, taip pat abstrakcijose, figūrinėse kompozicijose.
Tapybos darbuose ir piešiniuose autorė atsiskleidžia kartais per nepatogias, nepagražintas temas, kilusias iš subjektyvių išgyvenimų, sapnų baimių, intuicijų, socialinės ir kultūrinės aplinkos. Menininkė nevengia ir savirefleksijos, naudodama autoportreto žanrą, nebijo vaizduoti save pažeidžiamą, kiek ironišku žvilgsniu. Jos paveikslai – ekspresyviais potėpiais išreikšti šiuolaikinio gyvenimo atspindžiai, kartais įvilkti į fantasmagorinį vaizdinį, kur paliečiamos aktualios moters kūno, grožio, asmenukių kulto ir kt. temos. Tapyboje ji pasižymi emocionalumu, tikrumu bei atvirumu, siekiu sujudinti giliausias žiūrovo jausenas. Nuo sudėtingesnių temų autorė kartais pereina ir prie kiek lengvesnio pobūdžio nostalgiškų peizažų ar gimtojo miesto vaizdų.
Tuo tarpu stiklo darbuose ši menininkė visai kitokia: vitražuose vyrauja harmonija, lietuvių liaudies menui būdingi motyvai, ornamentika, lydima simetrijos, aukštaičių tarme parašytų tekstų. Tai matyti ryškiausiuose jos vitražuose – „Saulės laivelis“, portretinėje kompozicijoje „Močiutė Elena“.
Eglės kūryba rodo, kokia skirtinga ji gali būti, kaip technika nulemia jos pasirinktų temų, meninės išraiškos specifiką. Stiklo darbuose ji siekia estetikos, pusiausvyros, yra subtiliai santūri, kiek nostalgiška, tuo tarpu tapyboje – ekspresyvi, atvira. Nepaisant skirtumų, vienas ryškiausių jos bruožų visoje kūrybinėje linijoje – betarpiškas nuoširdumas.
Jauniausia tarp minėtų kūrėjų – gimnazistė, Rokiškio dailės mokyklos auklėtinė Emilija Klemkaitė (gim. 2000 m.), besireiškianti tapyboje ir grafikoje. Jos kūriniai įkvėpti legendų, pasakų, paslaptingų, fantastinių istorijų. Iš jų kyla ir mistiški Emilijos paveikslų veikėjai, kaip pati įvardija, mitinės būtybės, stebuklingi gyvūnai, didvyrių žygiai ir raganų burtai. Itin spalvinguose arba juodai baltuose piešiniuose susijungia visų stichijų, gamtos elementų naratyvai ir simboliai: dangus, žemė, kosmosas, diena, naktis, žemiški ir nežemiški personažai, lietuviškosios ir kitų kultūrų (pvz., Japonijos) ženklai.
Emilijos darbuose svarbi gamta, tačiau ne kaip pati savaime, o tiek, kiek ji reikšminga kultūros istorijoje – literatūros kūriniuose, mituose, pasakose ir t. t. Ji dažniausiai jungiama su antropologiniais elementais, regis, kilusiais iš netolimos vaikystės prisiminimų. Peizažuose įkomponuojamas personažas, o floros ir faunos detalės tampa savotišku ornamentu, užpildančiu erdves. Tai padeda plėtoti siužetą, ko ir siekia autorė. Pagrindinis pasirinktas charakteris beveik visada yra moteris, mergina, mergaitė. Sukurdama savo herojėms skirtingus įvaizdžius – motinos-gamtos, karžygės, burtininkės ar kt., ji tarsi iškelia moteriškąją pasaulėžiūrą į pirmą planą, taip suteikdama jai išskirtinę reikšmę. Galima teigti, jog Emilija jau baigtiems meno kūriniams (šiuo atveju – tam tikroms istorijoms) tarsi sukuria tęsinį, kurie išsiskaido į daugybę naujų istorijų, kurių liudytojais tampa ne tik pati menininkė, bet ir mes – žiūrovai.
Grynumas, paprastumas, nuoširdus ir nevaržomas pasinėrimas į fantazijų pasaulį, vyraujanti ramybė, išlaikomas susikaupimas – taip šiuo metu galima apibūdinti jaunosios autorės darbus. Nuo vaikystės užsiimanti menu, E. Klemkaitė rodo, jog yra perspektyvi jauna kūrėja, turinti didelį potencialą, tarsi sauganti nenutrūkstančią Rokiškio dailininkų kūrybos tradicijos giją. O savo darbais – lyg pasakų knygų iliustracijomis – raginanti mus svajoti.
Šios septynios jaunosios Rokiškio menininkės yra talentingos, kūrybingos, nestingančios idėjų. Nepaisant panašių patirčių (dauguma jų baigė Rokiškio dailės mokyklą, studijavo VDA) – labai skirtingos savo darbais, pasirinktais raiškos būdais, plėtojamomis temomis ir daugybe kitų niuansų. Tai, kad jaunąją menininkių kartą sudaro vien moterys, labai stipriai nelemia jų kūrinių specifikos. Moteriškosios pasaulėžiūros temų plėtotė galbūt kiek ryškesnė A. Malukienės, E. Kurlavičienės ar E. Klemkaitės darbuose. Tačiau tai daugiau universalios ir gana subtiliai paliečiamos temos.
Visa tai menininkes daro išskirtines ne tik Rokiškio ar Lietuvos mene: kūrėjų veikla rodo, kad jų kūryba įdomi ir pasauliui. Kai kurios jau atradusios savo vietą mūsų šalies meno lauke – bendradarbiauja su galerijomis, dalyvauja ir savo kūrybą skleidžia įvairiausiuose meno renginiuose. Kitos – dar ieškančios. Kiekviena jų demonstruoja ne tik puikius techninius įgūdžius, idėjų originalumą ir aktualumą, bet ir platų neribojantį pasaulio suvokimą. Taip jos savitais būdais, drąsiai ir užtikrintai mėgina išplėsti pasirinktos srities meno galimybes ir jas mums parodyti patraukliausiu būdu, sužadinant giliausius mūsų pojūčius. Nors įkvėpimo semiasi iš skirtingų patirčių, tačiau gebėjimas pastebėti detales kasdienybėje, jautrumas supančiam pasauliui ir tikėjimas meno ateitimi yra tai, kas jungia šias kūrėjas. Žinoma, autorės yra jaunos, tad jų kūryba bėgant laikui gali kisti neatpažįstamai. Įdomu užfiksuoti jų darbus pradinėje stadijoje, o vėliau pamatyti, kaip jie keisis.
Paroda „1x1“, atskleidžianti visų laikų, pradedant XIX amžiumi, Rokiškio menininkų kūrybą, rodo, kad Rokiškis visuomet buvo kultūros židinys ir kad šią tradiciją tęsia jaunosios menininkės.
